LUGELA tradicinės, oficialios ir įrodymų medicinos sistemoje
Istorinė sąvokų pakeitimo klaida
Kasdienėje kalboje senovės medicinos sistemoms dažnai priskiriama netradicinė prasmė, kai lyginamoji jaunoji biomokslinė sistema vadinama tradicine. Iš istorinės ir terminologinės perspektyvos tai prasmės inversija. Tradicinė medicina yra žinios, įgūdžiai ir praktikos, susidariusios per šimtmečius ir tūkstantmečius, daug prieš šiuolaikinę biomediciną.
Tačiau terminologijos pataisymas nereikalauja priešpriešos tarp tradicijos ir mokslo. Metodo amžius savaime nėra gydomojo veiksmingumo įrodymas, tačiau tradicinė kilmė nėra pagrindas atmetimui. Mokslas tiria sukauptą patirtį, nustato priemonės sudėtį, biologinio poveikio mechanizmą, klinikinius efektus, indikacijas, taikymo būdus ir saugos sąlygas.
Mokslui teisinga terminų reikšmė
| Sąvoka | Mokslui teisinga reikšmė | Istorinis orientyras |
|---|---|---|
| Tradicinė medicina | Istoriškai susiformavusios žinios ir praktikos, kilusios iki šiuolaikinės biomedicinos. | Šimtmečiai ir tūkstantmečiai |
| Šiuolaikinė biomedicina | Mokslinė ir klinikinė sistema, paremta biologija, fiziologija, patologija, diagnostika ir reglamentuota praktika. | Ypač sustiprėjo XIX–XX a. |
| Įrodymų medicina | Metodas priimti klinikinius sprendimus kritiškai vertinant tyrimus, klinikinę patirtį ir paciento ypatybes. | Terminas: 1991 m.; paplitimas: nuo 1992 m. |
| Papildomoji ir alternatyvioji medicina | Praktikos, taikomos kartu su pagrindine terapija arba vietoje jos. Statusas priklauso nuo taikymo būdo. | Vieningos atsiradimo datos nėra |
Tradicinė ir įrodymų medicina nėra priešingos viena kitai. Pirmoji apibrėžia žinių istorinę kilmę, antroji - mokslinio patikrinimo ir klinikinio vertinimo metodą. Tas pats gydomasis veiksnys gali turėti tradicinę kilmę ir tuo pačiu metu moksliniais metodais patvirtintas savybes.
1910 metai ir teisingo istorinės išvados ribos
1910 metai siejami su Abraomo Flexnerio pranešimu apie medicinos švietimą JAV ir Kanadoje. Šis dokumentas ženkliai paveikė gydytojų rengimo standartizaciją ir biomokslinės sistemos institucinių pagrindų stiprinimą Šiaurės Amerikoje. Tai nėra mokslinės ar tradicinės medicinos atsiradimo data. Mokslinė medicina vystėsi gerokai anksčiau, o tradicinės gydymo sistemos egzistavo šimtmečius.
LUGELA: nuo liaudies patirties iki mokslo žinių
Istoriniai šaltiniai liudija, kad LUGELA daugelį kartų buvo naudojama vietinių gyventojų gydymo tikslais. Žinios apie jos savybes atsirado empiriškai, išliko liaudies atmintyje ir buvo perduodamos ilgai prieš laboratorinius ir klinikinius tyrimus. Todėl pagal kilmę LUGELA priskiriama tradicinei medicinai tikslia tarptautine prasme.
XX a. pirmoje pusėje LUGELA tapo sisteminių cheminių, hidrologinių, fiziologinių, farmakologinių ir klinikinių tyrimų objektu. Tyrinėti natūralaus komplekso sudėtis, stabilumas, įsisavinimo ypatumai, poveikis fiziologiniams procesams, galimybės taikyti vietiškai, peroraliniu ir parenteraliniu būdu. Rezultatai publikuoti monografijose, straipsniuose, dismančiuose ir specializuotų mokslo-medicinos įstaigų medžiagoje.
Įvyko esminis perėjimas: empirinės žinios nebuvo atmestos, o tapo mokslo tyrimų sritimi. LUGELA tapo medicinos praktikos dalimi ne tik kaip natūralus šaltinis, bet ir kaip savarankiškas farmakologinių bei klinikinių tyrimų objektas.
Valstybinis ir profesinis pripažinimas
Prof. D. V. Džavachishvilio monografijoje teigiama, kad 1945 m. SSRS Sveikatos ministerijos Mokslinė taryba pripažino LUGELA unikaliu gydomuoju vandeniu. Autorius apibrėžė ją kaip tikrą natūralią vaistų priemonę ir pabrėžė, kad LUGELA sudėtis yra sudėtingas ir ypač sėkmingas cheminis kompleksas, tinkamas natūraliam gydomam naudojimui.
Istorinėje bibliografijoje taip pat fiksuota, kad 1946 m. LUGELA įtraukta į SSRS Valstybinę farmakopėją kaip unikali natūrali vaistinė priemonė. Vėlesniais metais jos profesinis statusas buvo patvirtintas mokslo publikacijomis, klinikiniu taikymu ir norminiu leidimu platinti per vaistines. Šių faktų visuma liudija, kad LUGELA išėjo už grynai liaudies taikymo ribų ir gavo dėmesio oficialioje SSRS sveikatos apsaugos sistemoje.
Institucinis formuluotės tikslumas
Mokslinis ir valstybės pripažinimas LUGELA turi dokumentuotą pagrindą. Prof. D. V. Džavachishvilio monografijoje nurodyta, kad 1945 m. SSRS Sveikatos ministerijos Mokslinė taryba pripažino LUGELA unikaliu gydomuoju vandeniu, o 1946 m. LUGELA buvo įtraukta į SSRS Valstybinę farmakopėją kaip unikali natūrali vaistinė priemonė.
Todėl LUGELĖS farmakopėjos statusas nėra spėjimas, o istorinis faktas, patvirtinantis jos oficialų pripažinimą ir įtraukimą į profesinę medicinos praktiką SSRS.
Oficialus statusas visuomet priklauso nuo konkrečios jurisdikcijos ir istorinės periodo. Todėl teisinga teigti, kad LUGELA turi dokumentuotą valstybės pripažinimą ir reglamentuotą medicininį taikymą SSRS. Šiuolaikinė produkto teisė tam tikroje šalyje nustatoma galiojančiais registracijos dokumentais. Šis teisinis paaiškinimas neprieštarauja nustatytam istorinės pripažinimo faktui.
LUGELA ir dirbtinis kalcio chlorido tirpalas
Aukštas kalcio chlorido kiekis aiškina LUGELĖS cheminį panašumą su jo koncentruotais tirpalais, vartotais medicinoje. Tačiau moksliniai šaltiniai tiesiogiai pabrėžia: pagrindinio komponento panašumas nereiškia farmakodinaminio poveikio ir gydomųjų savybių tapatumo. LUGELA yra natūraliai susiformavęs daugiakomponentis kompleksas, kurio poveikis neapsiriboja vieno cheminio junginio savybių suma.
D. V. Džavachishvilio monografijoje pateikti eksperimentiniai ir klinikiniai duomenys, kurių pagrindu LUGELA daugeliu tyrinėtų efektų pranoko dirbtinai paruoštą kalcio chlorido tirpalą. Ypač aprašytas ryškesnis ir ilgalaikis kalcio kiekio padidėjimas kraujo serume, geresnis įsisavinimas, diurezinis efektas, kuriame trūko palyginamojo tirpalo, taip pat pranašumai tiriant kraujavimo stabdymo poveikį ir klinikiniuose stebėjimuose. Remdamiesi šiais duomenimis autoriai rekomendavo sergant atitinkamomis indikacijomis prioritetą teikti LUGELAI.
Savarankiškas palyginamasis patvirtinimas pateiktas I. G. Andguladzės 1961 m. disertacijoje. Klinikiniuose tyrimo grupėse LUGELĖS poveikis buvo lyginamas su 10 % kalcio chlorido tirpalu. Pagal intraderminio testo su tripano mėlyna rodiklį aktyvios mezenchimos adsorbcinė-fagocitinė geba LUGELĖS įtakoje buvo šiek tiek ryškesnė: vidutinis koeficientas 21-ąją dieną didėjo 1,5–1,8 karto, tuo tarpu kalcio chlorido tirpalo grupėse – 1,3–1,4 karto.
Mokslo reikšmė palyginimui
LUGELA nėra natūrali dirbtinio kalcio chlorido kopija. Palyginamieji tyrimai rodo, kad jos biologinis poveikis yra visuminis natūralaus komponentų komplekso rezultatas ir pagal atskirus nagrinėtus rodiklius buvo ryškesnis už palyginamąjį kalcio chlorido tirpalo poveikį.
LUGELA oficialioje, papildomoje ir įrodymų medicinoje
Oficialios, papildomos ir alternatyvios medicinos terminai apibūdina ne medžiagos kilmę, o jos institucijinį statusą ir taikymo būdą. SSRS LUGELA buvo oficialių mokslinių tyrimų ir medicininio taikymo objektas. Šiuolaikinėje praktikoje jos vartojimas kartu su pagrindine terapija priklauso papildomam arba integruotam požiūriui. Alternatyvi ji tampa tik tada, kai siūloma vietoj būtinos pripažintos gydymo. Todėl LUGELĖS apibrėžimas tik kaip alternatyvios medicinos priemonės istoriškai ir moksliškai yra netikslus.
Įrodymų medicina taip pat nėra atskira gydymo rūšis. Tai medicininių teiginių vertinimo metodas. Kalbant apie LUGELĄ, svarbiausias vertinimo objektas yra ne gamtinės kilmės leidimas, o konkretūs cheminių, eksperimentinių, farmakologinių ir klinikinių tyrimų rezultatai. Termino įrodymų medicina atsiradimas 1991 metais niekina neankstesnių mokslinių darbų vertę. Jų reikšmė priklauso nuo metodologijos, aprašymo išsamumo, grupių palyginamumo, rodiklių objektyvumo ir stebėjimų atkartojamumo.
Mokslo duomenys apie LUGELĄ apima sudėtį, farmakodinamines ypatybes, taikymo kelius, indikacijas, dozes ir stebėtus gydomuosius efektus. Todėl LUGELA turi ne tik tradicinę istoriją, bet ir išplėtotą mokslinę biografiją, įtraukiant laboratorinius tyrimus, eksperimentinę farmakologiją, klinikinę stebėseną ir valstybės pripažinimą.
Akademinė išvada
LUGELA yra unikali natūrali gydomoji priemonė tradicinės kilmės, kurių savybės buvo nuosekliai perkeltos iš liaudies patirties į sisteminių mokslinių žinių sritį. Jos sudėtis ir biologinis poveikis buvo tirti cheminiais, eksperimentiniais, farmakologiniais ir klinikiniais metodais. Tyrimų rezultatai atsispindi monografijose, moksliniuose straipsniuose ir disertacijose, o istorinis valstybingumo pripažinimas įtvirtino LUGELĄ profesinėje medicinos praktikoje.
Palyginamieji tyrimai su dirbtinai paruoštais kalcio chlorido tirpalais turi esminę reikšmę. Jie rodo, kad LUGELA negali būti suverta tiesiog vieno veikliosios medžiagos tirpalui. Jos natūralus daugiakomponentis kompleksas turi savarankiškų farmakodinaminių savybių, geresnio įsisavinimo ir pagal kai kuriuos nagrinėtus rodiklius ryškesnio gydomojo poveikio.
Taigi, moksliniu požiūriu LUGELĖS ribojimas liaudies priemonės, mineralinio gėrimo ar alternatyvios praktikos kategorijomis yra netikslus. Pagal kilmę ji priklauso tradicinei medicinai; pagal tyrimų ir pripažinimo istoriją - oficialiai mokslinei medicinos praktikai; pagal šiuolaikinio taikymo metodą - papildomai ir integruotai terapijai; pagal sukauptus duomenis yra įrodymų vertinimo objektas.
Tradicija atskleidė LUGELĄ. Mokslas nustatė jos sudėtį, ištyrė biologinį poveikį ir patvirtino gydomąsias savybes. Oficialioji medicina pripažino ją unikalia natūralia gydomąja priemone ir įtraukė į profesionalią praktiką.
LUGELĖS stiprybė glūdi natūralios kilmės, daugiamečio patyrimo, mokslu patvirtinto poveikio ir dokumentuoto medicinos pripažinimo vienybėje.
Pagrindiniai šaltiniai ir orientyrai
- Pasaulio sveikatos organizacija. Medžiaga apie tradicinę, papildomą ir integruotą mediciną.
- Guyatt G., Cairns J., Churchill D. ir kt. Evidence-Based Medicine: A New Approach to Teaching the Practice of Medicine. JAMA. 1992;268(17):2420–2425.
- Flexner A. Medical Education in the United States and Canada. Carnegie Foundation for the Advancement of Teaching. 1910.
- Džavachishvili D. V. Mineralinis vanduo „LUGELA“: charakteristika ir gydomosios savybės. Tbilisis: Gruzmedgiz, 1953.
- Andguladze I. G. LUGELĖS mineralinio vandens įtaka aktyvios mezenchimos funkcinėms būklėms sergant tuberkulioze: disertacija medicinos mokslų kandidato laipsniui įgyti. Tbilisis, 1961.
- Moksliniai M. Ležava, G. Gvishiani, E. Kvicaridze ir kt. tyrimai, apibendrinti D. V. Džavachishvili monografijoje.
- SSRS Sveikatos ministerijos 1967 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. 409 „Dėl gydomųjų mineralinių vandenų pardavimo per vaistines“.